Šiame tinklaraščio įraše neskubėdamas apžvelgsiu savo 4 naktų ir 5 dienų kelionę Nagasakyje – mano kelionės į Kiūšiū, Japoniją, pradžios taške – ir pasidalinsiu savo apmąstymais apie peizažus, maistą, istoriją ir kelionių prasmę, kurią patyriau pakeliui.
„Sveiki atvykę į Nagasakio oro uostą!“
Turėčiau jau būti pripratęs, bet vis dar kaskart juokiuosi girdėdamas japonus kalbant nerangiai korėjietiškai. 2010 m. rugpjūčio 24 d., antradienis. Išskridau iš Tokijo Hanedos oro uosto ir vos po dviejų valandų atvykau į Nagasakio oro uostą. Baigęs vienerių metų mainų programą Tokijuje, prasidėjusią 2009 m. rugsėjį, nenorėjau iš karto grįžti į Pietų Korėją, todėl šią kelionę į Kiūšiū planavau nuo praėjusio pavasario. Pagaliau prasidėjo mano pirmoji solo 4 naktų ir 5 dienų kelionė.
Kiūšiū yra trečia pagal dydį Japonijos sala, esanti į pietryčius nuo Busano. Salos centre yra aktyvus Aso ugnikalnis, rytuose – karštųjų versmių miesteliai Jufuinas ir Bepu; vakaruose – Nagasakis ir Kumamoto; o šiaurės vakaruose – centrinis Kiūšiū miestas Fukuoka. Kadangi iš Busano greituoju keltu Fukuoką galima pasiekti maždaug per tris valandas, Kiūšiū laikoma artima ir lengvai pasiekiama vieta Pietų Korėjos keliautojams. Dėl šios priežasties dauguma Pietų Korėjos keliautojų savo keliones pradeda ir baigia aplink Fukuoką.
Tačiau aš buvau kitoks. Metus gyvenęs Tokijuje – Japonijos sostinėje ir viename iš pirmaujančių pasaulio didmiesčių – jaučiausi gana išsekęs, o kadangi šios kelionės tikslas buvo atsipalaiduoti ir apmąstyti save, norėjau leistis į kelionę, kuri skirtųsi nuo visų kitų. Be to, gyvendamas Japonijoje supratau, kad keliauti dažnai gali būti sunku nemokant japonų kalbos. Ši tendencija dar labiau išryškėja, kuo toliau nuo didžiųjų miestų. Nors galėjau bendrauti japoniškai, vis tiek buvau užsienietis, todėl prieš išvykdamas turėjau ištirti kuo daugiau informacijos.
Paskutinis mano kelionės į Kiūšiū etapas buvo greitaeigiu keltu plaukimas iš Hakatos uosto Fukuoka mieste atgal į Busaną. Taigi, po ilgų svarstymų suplanavau 4 naktų ir 5 dienų maršrutą, kuris prasidėjo nuo atvykimo į Nagasakio oro uostą, vėliau aplankė Nagasakį, Kumamoto, Aso kalną, Jufuiną ir galiausiai Fukuoka.
Dėl savo geografinės padėties Nagasakis nėra miestas, kurį dažnai lanko keliautojai, turintys įtemptą tvarkaraštį. Todėl kelionių informacijos buvo mažiau, palyginti su Fukuoka ar Yufuinu, ir tuo metu, ypač, beveik neradau Pietų Korėjos turistų, kurie naudojosi Nagasakio oro uostu, parašytų kelionių aprašymų.
Nepaisant to, šią kelionę į Kiūšiū salą pradėjau Nagasakyje, iš dalies todėl, kad norėjau patirti kitokią kelionę nei kitos, bet svarbiausia – dėl Nagasakio naktinių vaizdų ir tramvajų. Šis miestas, įsikūręs aplink Nagasakio uostą ir esantis įlankos formos, garsėja nuostabiais naktiniais vaizdais, kuriuos galima pamatyti iš bet kurio aplinkinio kalno. Kita svarbi traukos vieta buvo tai, kad tramvajai – tokie, kokie dažniausiai matomi Pietų Korėjos filmuose ar dramose, kurių veiksmas vyksta šeštajame dešimtmetyje – vis dar aktyviai kursuoja ir šiandien yra pagrindinė gyventojų transporto priemonė.
Į Nagasakio oro uostą atvykau vėlyvą rugpjūčio 24 d. popietę, o kelionė autobusu iki miesto centro truko kiek daugiau nei valandą. Akimirkai nusnūdau, o kai pabudau, jau buvome atvykę į Nagasakio stotį. Kadangi mano pagrindinis tikslas Nagasakyje buvo pamatyti naktinį vaizdą, kol atvykau į savo nakvynės vietą, išsipakavau lagaminus ir šiek tiek pailsėjau, jau buvo 7:00 val. Po vakarienės išėjau pasigrožėti naktiniu vaizdu.
Nagasakis yra vienas pirmųjų Japonijos miestų, tapusių tarptautiniu prekybos uostu, ir vienas pirmųjų, perėmusių įvairias užsienio kultūras. Iš pradžių maniau, kad jam didelę įtaką padarė Kinija, bet pasirodo, kad iš tikrųjų didelę įtaką padarė Nyderlandai. Galbūt todėl firminis Nagasakio delikatesas – castella – gali pasigirti ilga istorija ir tradicijomis.
Kartu su castella, dar vienas Nagasakiui būdingas patiekalas yra Nagasakio čamponas. Japonijoje yra trys garsūs kinų kvartalai: Jokohama, Kobė ir Nagasakis. Tarp jų Nagasakio čamponas, kurį ragavau Nagasakio kinų kvartale, pasižymėjo baltu sultiniu ir buvo garsus kaip maistingas patiekalas, kuriame gausu įvairių jūros gėrybių. Skonis šiek tiek skyrėsi nuo korėjietiško čampono. Jis visai nebuvo aštrus; veikiau jautėsi, lyg gerčiau jautienos kaulų sultinį. Dubenyje buvo daug jjamppong makaronų, įvairių jūros gėrybių ir daržovių – porcija buvo tokia didelė, kad būtų buvę sunku ją suvalgyti vienam. Galėjau paragauti nedidelių ingredientų, tokių kaip ryklio pelekai ir jūrų ausytės. Nors, atsižvelgiant į pragyvenimo išlaidas Japonijoje, tai buvo šiek tiek brangu, tai buvo toks sotus patiekalas, kad visai nemaniau, jog tai buvo pinigų švaistymas.
Pavalgęs planavau apžiūrėti Kinų kvartalą, bet kadangi jau buvo vėlu, o tai mažiausias iš trijų Japonijos kinų kvartalų, nebuvo tiek daug ką pamatyti, kiek tikėjausi.
Nuskubėjau į Inasajamos parką pasigrožėti garsiuoju Nagasakio naktiniu vaizdu. Iš Nagasakio stoties nuvykau į Fučio šventovę, o tada Nagasakio lyniniu keliu pakilau į kalno viršūnę. Naktinis vaizdas, kuris pamažu išryškėjo mums važiuojant lyniniu keltuvu, vos pasiekus viršūnę atsivėrė kvapą gniaužiančiu vaizdu.
Kadangi Nagasakis nėra toks didelis miestas kaip Tokijas, viešasis transportas nustoja kursuoti gana anksti. Taigi, šiek tiek apgailestavęs, išėjau iš Inasayama parko ir grįžau į viešbutį.
Trečiadienis, rugpjūčio 25 d. Išaušo antroji mano kelionės diena. Apsirengęs taip, kad visiems būtų akivaizdu, jog esu turistas, su žemėlapiu ir fotoaparatu rankoje išsiruošiau apžiūrėti Nagasakio centro. Kadangi greitasis autobusas į kitą mano kelionės tikslą – Kumamoto – turėjo išvykti 16 val., nusprendžiau aplankyti tik vieną vietą ryte ir vieną po pietų. Tiesą sakant, į Nagasakį atvykau pirmiausia dėl naktinio vaizdo ir makaronų su čampono padažu, todėl neturėjau jokių didelių planų apžiūrėti patį miestą. Šokau į tramvajus ir autobusus, kad važinėčiau šen bei ten, išlipdamas stotelėse, kur daugelis žmonių išlipdavo apsižvalgyti.
Pirmosios vietos, kurias aplankiau, buvo Nagasakio atominės bombos muziejus ir Taikos parkas. Nagasakis, kartu su Hirosima, yra vienas iš miestų, į kurį Antrojo pasaulinio karo metu buvo numušta atominė bomba. Atominės bombos muziejus buvo įkurtas siekiant pagerbti to meto siaubus ir užtikrinti, kad tokia tragedija niekada nepasikartotų. Prie įėjimo mano dėmesį patraukė garsus laikrodžio sekundžių rodyklės tiksėjimas; supratus, kad tai simbolinis laiko prieš pat atominės bombos sprogimą atvaizdavimas, per nugarą perbėgo šiurpuliukai. Apžiūrėjęs įvairius eksponatus, vaizduojančius didžiulį nuniokojimą – įskaitant pastatų griuvėsius ir to meto nuotraukas – negalėjau nejausti sunkios širdies ir iškilmingumo jausmo. Nors Japonijos pralaimėjimas Antrajame pasauliniame kare lėmė Korėjos išsivadavimą, susidūrimas su atominės bombos paliktais siaubais buvo labai jaudinanti patirtis.
Pakeliui į Taikos parką, esantį šalia Atominės bombos muziejaus, yra paminklas; sakoma, kad šis aukštas, bokšto formos paminklas žymi vietą, kur buvo numesta atominė bomba. Daugelis žmonių priešais jį tylėjo, ir kai prisiminiau muziejuje matytas nuotraukas, aš taip pat stabtelėjau tylos akimirkai.
Taikos parkas buvo įkurtas po atominio bombardavimo, siekiant melstis už taiką pasaulyje. Didelė taikos statula buvo įspūdinga, bet be jos daugiau nebuvo ką pamatyti. Nors tvankioje rugpjūčio karštyje lipau nesuskaičiuojamais laipteliais, negalėjau atsikratyti šiokio tokio tuštumos jausmo.
Po pietų aplankiau Gloverio sodą, kuriame yra Gloverio šeimos dvaras. Verta jį aplankyti, jei turite daug laiko, bet nemaniau, kad tai būtina vieta keliautojams, turintiems įtemptą tvarkaraštį. Vėliau grįžau į Nagasakio stotį, kur iš įvairių stoties viduje esančių specializuotų „castella“ parduotuvių išsirinkau keletą mėgstamiausių daiktų dovanoms močiutei ir tėvams, o tada nuvykau į autobusų stotį.
Nors mano viešnagė Nagasakyje buvo trumpa – mažiau nei 24 valandos – tai buvo laimingos dvi dienos, per kurias galėjau pamatyti, pavalgyti ir mėgautis viskuo, ko norėjau. Galbūt todėl, kad tai nebuvo garsi turistų lankoma vieta, galėjau pradėti savo kelionę ramiau. Likusi kelionės dalis praėjo sklandžiai, kaip planuota, ir manau, kad tai dėka to, jog ją pradėjau neskubiu viešnage Nagasakyje. Net ir dabar, kai esu užsiėmusi mokykla ir mokslais, staiga pajuntu, kad ilgiuosi to nerūpestingo rugpjūčio Nagasakyje.
