Šiame tinklaraščio įraše nagrinėsime priežastis, kodėl remiama eutanazija, ir pagrindimą, kodėl taip daroma, iš įvairių perspektyvų.
2009 m. gegužės 21 d. Korėjos Respublikos Aukščiausiasis Teismas paskelbė galutinį sprendimą vadinamojoje „Močiutės Kim byloje“, kuriuo leido pašalinti dirbtinės plaučių ventiliacijos aparatą. Šis sprendimas vėl paskatino viešas diskusijas dėl asistuojamos mirties teisėtumo. Asistuojama mirtis – tai praktika, kai nutraukiamas beprasmis gyvybę palaikantis gydymas pacientams, neturintiems pasveikimo perspektyvų, ir leidžiama jiems mirti natūraliai, išsaugant jų žmogiškąjį orumą.
2008 m. vasario 18 d. močiutė Kim buvo paguldyta į Severance ligoninę biopsijai atlikti, siekiant patvirtinti, ar ji neserga plaučių vėžiu. Procedūros metu dėl gausaus kraujavimo jai buvo pažeistos smegenys ir ji pateko į vegetacinę būseną. Jos šeima prašė ligoninės nutraukti beprasmį gyvybę palaikantį gydymą, kad ji galėtų oriai baigti savo gyvenimą, tačiau ligoninė atsisakė, todėl buvo paduota į teismą. Aukščiausiasis Teismas nusprendė, kad tais atvejais, kai pacientas, pasiekęs galutinę ligos stadiją be pasveikimo galimybės, pripažįstamas besinaudojančiu savo apsisprendimo teise, pagrįsta žmogaus orumu, vertybe ir teise siekti laimės, gyvybę palaikančio gydymo nutraukimas gali būti leidžiamas, nebent yra ypatingų aplinkybių. Be to, teismas nusprendė, kad jei pacientas anksčiau pareiškė savo ketinimą atsisakyti arba nutraukti gyvybę palaikantį gydymą, tikėdamasis pasiekti galutinę ligos stadiją be pasveikimo perspektyvos, jo teisė į apsisprendimą, grindžiama išankstiniais medicininiais nurodymais, gali būti pripažinta, net jei jis negali išreikšti savo valios gydymo nutraukimo metu, nebent yra ypatingų aplinkybių. Vadovaujantis šiuo nutarimu, 2009 m. birželio 23 d. poniai Kim buvo atjungtas dirbtinės plaučių ventiliacijos aparatas, o ji mirė 2010 m. sausio 10 d.
Šis Aukščiausiojo Teismo sprendimas žymėjo reikšmingą posūkį diskusijose apie mirtį su orumu, nes juo buvo pripažinta pacientų ir jų šeimų teisė pasirinkti orią mirtį gyvenimo ir mirties kryžkelėje. Ankstesnėje svarbioje byloje – Boramae ligoninės byloje – šeima išrašė pacientą dėl finansinių priežasčių, dėl ko pacientas mirė. Tuo metu teismas pripažino šeimą kalta dėl žmogžudystės, o medicinos personalą – dėl bendrininkavimo nužudant. Žvelgiant į tai, kaip keitėsi teismo sprendimai, akivaizdu, kad požiūris į mirtį su pagalba pamažu keitėsi ir Pietų Korėjos visuomenėje.
Nepaisant šių pokyčių, nuomonės apie pagalbą mirštantiems išlieka labai skirtingos. Įvairūs anksčiau atlikti tarptautiniai tyrimai taip pat atskleidė didelius požiūrio skirtumus tarp šalių, o socialinės diskusijos apie pagalbą mirštantiems žmonėms Pietų Korėjoje tęsiasi. Tad kodėl tiek daug žmonių priešinasi pagalbai mirštantiems žmonėms?
Pirma, kyla religinių ir etinių abejonių. Dauguma religijų žmogaus gyvybę laiko svarbiausia ir teigia, kad jokiomis aplinkybėmis vienas žmogus neturėtų dirbtinai nutraukti kito gyvybės. Pavyzdžiui, Pietų Korėjos krikščionių bendruomenė teigia, kad kadangi visa gyvybė priklauso Dievui, tyčinis gyvybės atėmimas yra iššūkis Dievo suverenitetui. Dėl šios priežasties krikščionių bendruomenė nuolat priešinosi mirčiai su pagalba. Etikos požiūriu teigiama, kad žmogaus orumas yra vertybė, kurios niekas negali pažeisti. Nors atvejų, kai pacientai atsisako gydymo, jau seniai egzistuoja, medicinos specialistai ar kiti asmenys neturi įgaliojimų nutraukti kito žmogaus gyvybės. Taip pat nerimaujama, kad jei mirtis su pagalba būtų oficialiai įteisinta, galėtų plisti gyvybės nepagarbos kultūra. Žmogaus gyvybė niekada negali būti sumažinta iki ekonominės vertės; teigiama, kad jei paciento šeima ar medicinos personalas dėl finansinės naštos teikia pirmenybę išlaidoms, o ne gyvybei, gali būti pažeistas gyvybės orumas. Be to, teigiama, kad kadangi valstybė saugo net mirties bausme nuteistų kalinių gyvybes remdamasi žmogaus orumu, logiška prieštarauti leisti, kad nekaltų žmonių gyvybės būtų paliktos atimtos.
Atsižvelgdamas į šias įvairias priežastis, manau, kad tų, kurie priešinasi mirčiai su pagalba, argumentuose yra pakankamai pagrįstų argumentų. Žmogaus orumas yra svarbiausias ir turi būti saugomas bet kokia kaina. Todėl argumentas, kad pacientai turėtų būti gydomi iki pat pabaigos, net jei pasveikimo tikimybė yra labai maža, yra pagrįstas. Tačiau aš laikausi kitokios nuomonės apie mirtį su pagalba. Jei žmogaus orumas yra vertybė, kurią mirčiai su pagalba priešininkai laiko brangiausia, manau, kad norint išsaugoti žmogaus orumą, reikia gerbti ir teisę pasirinkti, kaip užbaigti savo gyvenimą. Šis požiūris taip pat susijęs su žmogaus teise siekti laimės. Ar tikrai galime vadinti laimingu gyvenimą, kai pacientas tiesiog palaiko gyvenimą, kęsdamas dideles kančias, prijungtas prie dirbtinės plaučių ventiliacijos aparato ir įvairių dirbtinių prietaisų? Negalime tvirtai teigti, kad gyvenimas, kuriame pacientas be pasveikimo galimybės kenčia ir nematyti pabaigos, būtinai yra orus. Manau, kad net ir tokie pacientai turi teisę siekti laimės, ir jų teisė pasirinkti, kaip užbaigti savo gyvenimą, kuo labiau sumažinant kančias, taip pat turi būti gerbiama.
Taip pat kyla abejonių dėl religinės bendruomenės argumentų prieš orią mirtį. Jei argumentuojama, kad tik Dievas turi teisę atimti žmogaus gyvybę ir kad žmonės negali veikti vietoj Jo, tuomet šiuolaikinių medicinos technologijų naudojimas paciento gyvenimui pratęsti beveik be jokios pasveikimo galimybės ilgą laiką taip pat galėtų būti interpretuojamas kaip kišimasis į Dievo valdas. Be to, jei teigiama, kad gyvybės negalima nutraukti dirbtinai, tai nuolatinis natūralios mirties atidėliojimas naudojant įvairius medicinos prietaisus iš tikrųjų gali būti dar dirbtinesnis. Todėl nemanau, kad paprastas gyvybę palaikančio gydymo nutraukimo veiksmas gali būti prilygintas dirbtiniam gyvybės atėmimui.
Šiandien sistemos, susijusios su mirtimi oria mirtimi ir eutanazija, labai skiriasi priklausomai nuo šalies. Kai kurios šalys leidžia aktyvią eutanaziją, o kitos – tik gydytojo padedamą savižudybę arba gyvybę palaikančio gydymo nutraukimą, o teisinė taikymo sritis įvairiose šalyse skiriasi. Todėl sunku apibūdinti dabartinę šių sistemų būklę, remiantis vien konkrečių šalių skaičiumi. Tačiau diskusijos, kuriomis siekiama gerbti pacientų teisę į apsisprendimą ir gyvenimo kokybę, visame pasaulyje nuolat plečiasi. Manau, kad ori mirtis turėtų būti leidžiama laikantis griežtų teisinių ir medicininių standartų – ne tik siekiant gerbti mirštančiųjų norus ir apsaugoti jų žmogiškąjį orumą, vertę ir teisę siekti laimės, bet ir palengvinti jų artimųjų kančias ir naštą.
