Šiame tinklaraščio įraše apibendrinsiu, kaip pakartotinio abipusiškumo hipotezė paaiškina evoliucinę altruizmo kilmę, taip pat jos apribojimus ir papildomus veiksnius realiame pasaulyje.
Literatūrinės vaizduotės keliami klausimai
Romano siužetas, vaizduojantis miestą, kuriame plinta epidemija, dėl kurios žmonės praranda regėjimą, skatina intuiciją, kad žmonės elgiasi altruistiškai, laikydamiesi moralės ir normų per „aš“, matomą kitų akimis. Mintis, kad altruizmas išnyktų, jei kiti nebegalėtų mūsų atpažinti, daugeliui atrodo kaip įgimto žmogaus savanaudiškumo įrodymas.
Vis dėlto kai kurie mokslininkai teigia, kad altruizmas taip pat gali būti bruožas, atrinktas evoliucijos metu. Kitaip tariant, logika yra tokia: jei žmonės, kurie demonstravo altruistinį elgesį, visuomenėje išgyveno ir sėkmingiau dauginosi nei tie, kurie to nedarė, šis bruožas galėjo būti perduotas ateities kartoms. Kadangi altruizmo kilmės ištakų išaiškinimas suteikia esminių užuominų apie žmones ir visuomenę, buvo pasiūlytos įvairios hipotezės, o tarp jų plačiausiai aptariama yra Pakartotinio abipusiškumo hipotezė.
Kas yra pakartotinio abipusiškumo hipotezė?
Pakartotinio abipusiškumo hipotezė pagrįsta abipusiškumo principu – tai yra sąlyginiu bendradarbiavimu, kai „jei bendradarbiausi su manimi, kitą kartą bendradarbiausiu su tavimi“. Ji teigia, kad jei naudojama strategija, pagal kurią atlyginama už bendradarbiavimą ir atsakoma už išdavystę, bendradarbiavimas ilgainiui tampa naudingas, taip palaikant altruistinį elgesį.
Šiam principui iliustruoti panagrinėkime prekybos centro savininko ir klientų santykius. Jei prekybos centro savininkas per daug apmokestina klientus, jie nustoja joje apsipirkti, ir galiausiai savininkas ilgainiui patirs nuostolių. Kliento sprendimas nustoti apsipirkti prekybos centre gali būti vertinamas kaip kerštas už savininko išdavystę, ir kuo didesnė keršto tikimybė, tuo labiau žmonės linkę bendradarbiauti.
Kodėl svarbu kartojamumas ir neapibrėžtumas
Svarbiausia, kad pakartotinio abipusiškumo principas galiotų, sandoriai turi būti kartojami. Jei pasikartojimų nepakanka, trumpalaikė nauda iš neteisėto pasinaudojimo nusveria ilgalaikius nuostolius, todėl racionalu rinktis dezertyrą. Tačiau dar svarbesnis už pasikartojimų „skaičių“ yra neapibrėžtumas, su kuriuo susiduria dalyviai – jie nežino, kada sandoriai baigsis.
Pavyzdžiui, jei operacijų skaičius yra fiksuotas lygiai 10, abiem šalims racionalu nutraukti sutartį galutiniame sandoryje; šis faktas paveikia ankstesnes operacijas, todėl daroma paradoksali išvada, kad sutarties nutraukimas įvyksta kiekvienoje operacijoje. Ir atvirkščiai, jei operacijų pabaigos taškas yra neaiškus ir yra didelė tikimybė, kad jos tęsis, sutarties nutraukimo kaina padidėja, todėl bendradarbiavimas tampa naudingesnis.
Pakartotinio abipusiškumo hipotezės apribojimai
Nors pasikartojančio abipusiškumo hipotezė turi pranašumą, nes paaiškina bendradarbiavimą ne giminystės santykiuose (kurį sunku paaiškinti remiantis kraujo ryšiais), ji netaikoma visose situacijose. Visų pirma, jos aiškinamoji galia susilpnėja situacijose, kai sąveika nėra pasikartojanti arba kai sąveikauja kelios šalys.
Pavyzdžiui, kliento paliktas arbatpinigis restorane turistinėje vietovėje, žinodamas, kad nebegrįš, yra altruizmo aktas, kylantis iš vienkartinio sandorio, tačiau jį sunku paaiškinti naudojant Pakartotinio abipusiškumo hipotezę. Be to, sąveikose, kuriose dalyvauja daug žmonių, sunku individualiai atkeršyti už vieno asmens išdavystę, todėl sunku išspręsti „pašalintojo“ problemą. Jei atsakomosios priemonės kenkia ir altruistams veikėjams arba jei „pašalintojams“ taikomos tik gana švelnios sankcijos, bendradarbiavimas greičiausiai nutrūks.
Trys veiksniai, sustiprinantys atsakomąsias priemones realiame gyvenime
Realaus pasaulio visuomenės skiriasi nuo paprastų teorinių modelių ir turi keletą veiksnių, kurie padidina atsakomųjų veiksmų veiksmingumą. Pirmasis yra netiesioginis abipusiškumas. Tai reiškia konkretaus asmens ar grupės neįtraukimą arba bendradarbiavimą su jais remiantis iš kitų gauta informacija, net jei vienas iš jų nebuvo tiesiogiai paveiktas. Pavyzdžiui, jei pasklinda gandas, kad prekybos centro savininkas iš klientų ima per didelius mokesčius, daugelis žmonių vengs tos parduotuvės.
Antra, iš tikrųjų dažnai įmanoma nustatyti, kas yra neteisėtai pasinaudojantys asmenys, o tai leidžia taikyti selektyvesnes ir veiksmingesnes sankcijas.
Jei įmanoma nustatyti, kas pažeidė normą, bendruomenė gali atkurti bendradarbiavimą taikydama tikslines atsakomąsias priemones.
Trečia, žmonės linkę bausti tuos, kurie nukrypsta nuo normos, nepaisant to, ar sandoris kartojasi. Kitaip tariant, egzistuoja psichologinė tendencija bausti išdavikus ar antisocialų elgesį, net ir savo sąskaita. Ši tendencija padeda palaikyti normas ir teisingumą bei užtikrina, kad bendradarbiavimas tam tikru mastu būtų palaikomas net ir tais atvejais, kai pasikartojimas negarantuojamas.
Išvada: kaip paaiškinamas altruizmas?
Apibendrinant, pakartotinio abipusiškumo hipotezė pateikia racionalų paaiškinimą, kodėl altruistinis elgesys tampa evoliuciškai stabilus, kai sandoriai yra tvarūs, o santykiai su kitais yra ilgalaikiai. Sandorių neapibrėžtumas ir ilgalaikių nuostolių perspektyva veikia kaip atgrasymo priemonės nuo išdavystės, tarnauja kaip esminis mechanizmas, verčiantis mus laikytis socialinių normų ir bendradarbiauti.
Vis dėlto vien ši hipotezė nevisiškai paaiškina vienkartines sąveikas ar „parašiutininkų“ problemą didelėse grupėse. Nepaisant to, kadangi realaus pasaulio veiksniai, tokie kaip netiesioginis abipusiškumas, identifikavimas ir polinkis į normatyvines bausmes, vaidina papildomąjį vaidmenį, yra didelė tikimybė, kad galime išlaikyti altruistinę ir bendradarbiaujančią visuomenę tol, kol galime identifikuoti savo partnerius.
